180 metrų aukščio bokštas, Londono gyventojų pramintas „The Gherkin“ (vertimas gan pikantiškas, man mielesnė „agurkėlio“ pravardė – taip toliau daugiausiai ir įvardinsiu bokštą), iškilo 2001-2004-aisiais metais viename iš pagrindinių financinių rajonų mieste. Oficialus dangoraižio pavadinimas – 30 St Mary Axe. Pastatas garsus dėl savo neįprastos formos ir dydžio. Jis yra antras pagal dydį pastatas Londono centre – Sityje – ir šeštas pagal dydį iš visų Londone esančių statinių. Projekto autoriai – Pritzker Premijos laimėtojas Lord Foster, jo buvęs partneris Ken Shuttleworth ir Arup firmos inžinieriai. Dangoraižio statybomis užsiėmė švedų įmonė Skanska.
„Agurkėlis“ stovi toje vietoje, kurioje seniau stovėjo Baltic Exchange biržai priklausęs pastatas. 1992 m. balandžio 10 d. Airijos Respublikos kariuomenė šioje vietoje įvykdė teroro aktą, kurio metu galingas sprogimas smarkiai apgadino senąjį namą ir aplinkinius objektus. Neturėdama lėšų remonto darbams, 1995 m. Baltic Exchange pardavė senąjį pastatą nekilnojamo turto prekyba ir projektavimu užsiimančiai Trafalgar House firmai. Apgadintos namo konstrukcijos buvo atsargiai išmontuotos, o išlikęs fasadas ir interjeras užantspauduoti. Vėliau, po detalesnių tyrimų, buvo nustatyta, jog sprogdinimo metu pastatas buvo pažeistas labiau nei buvo manoma iš pradžių, ir restauravimo darbai buvo atšaukti. Buvo nuspręsta kurti visiškai naują projektą.
Pradinis dangoraižio planas buvo iš tiesų įspūdingas. 1996 m. buvo sumanyta statyti 370 m aukščio pastatą, pavadininimu Tūkstantmečio Bokštas. Dangoraižyje turėjo būti 90 000 m² užimančios tarnybinės patalpos ir 305 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Planai sukėlė per daug prieštaravimų ir buvo atmesti. Nutarta statyti kuklesnių apimčių objektą.
„Agurkėlio“ pravardė pirmą kartą pasirodė The Guardian laikraštyje 1996-aisiais metais, straipsnyje, kuriame buvo kritikuojama pastato plano antiortodoksiška forma (ji straipsnio autoriui pasirodė panaši į vyrišką lyties organą). Dėl tos pačios priežasties kartais bokštas dar vadinamas Kristaliniu Falu.
2000 m. rugpjūčio 23 d. buvo duotas leidimas planuoti ir konstruoti naują pastatą, dydžiu gerokai pralenkiantį senąją biržą. Vietovė, kurioje turėjo iškilti bokštas, nebuvo niekuo ypatinga, nes nepriklausė nei vienai iš vadinamųjų „sight lines“ teritorijų, kuriose statomų pastatų aukštis buvo ribojamas, siekiant apsaugoti Šv. Pauliaus bažnyčios kupolą nuo jį galinčių užgožti aukštų objektų. GMW Architects firma pasiūlė statyti naują, stačiakampio formos pastatą, kuris tarsi „apgaubtų“ atrestauruotą biržos pastato dalį. Be to tokia plano forma buvo mėgstama bankų, nes pasižymėjo erdvumu. Galiausiai planuotojai suprato, jog biržos pastatas negali būti atrestauruojamas. Reikalavimai naujajam projektui visai supaprastėjo ir architektai galėjo leisti sau atsipalaiduoti kuriant bokšto planus. Tuo metu dauguma bankų ir firmų kėlėsi į Canary Wharf rajoną, kuriame nebuvo ribojamas pastatų aukštis. Londono Sityje aukštų konstrukcijų statyti nebuvo leidžiama, todėl firmos buvo verčiamas išskirstyti savo personalą po daugelį vietovių. Kai valdžia suprato situacijos keblumą, draudimas aukštiems pastatams buvo panaikintas ir „agurkėliui“ buvo uždegta žalia šviesa.
Architektų, „Foster and Partners“, sugalvota išskirtinė kūgį primenanti bokšto forma buvo parinkta norint sumažinti vėjo turbulenciją aplink dangoraižį. Projektas laimėjo prestižinę Karališkojo Britanijos Architektų Instituto (Royal Institute of British Architects) Striling Premiją už geriausią naują statinį 2004 m. Tai buvo pirmas kartas, kai žiuri balsavimas buvo anoniminis. Taip pat pastatas pelnė 2003 metų Emporis Skyscraper apdovanojimą. Bokštas atidarytas 2004 m. balandžio 28 d.
„Agurkėlis“ naudoja energijos taupymo metodus, kurių dėka suvartoja jos dvigubai mažiau nei kiti tokio dydžio dangoraižiai. Kiekviename pastato aukšte yra po šešias angas, kurios, nepaisant to, jog kiekviename aukšte jas kerta priešgaisrinės juostos, puikiai tarnauja kaip šešios vėdinimo šachtos. Bokšto stiklinė danga turi du oro sluoksnius, kurie praleidžia šilumą ir šildo pastatą žiemą, o karštomis vasaros dienomis šachtos ištraukia sušilusį orą iš patalpų. Tokia oro cirkuliacijos sistema labai padeda taupyti elektros energiją, o dideli langai sumažinti išlaidas apšvietimui.
Dauguma aukštų pastatų įgauna savo tvirtumą, nes turi tvirtą atraminę ašį, tvirtai surestas išorines sienas arba abiejų šių dalykų kombinaciją. Tai reiškia, jog jei pastatas yra suprojektuotas taip, kad atlaikytų vėjo keliamus svyravimus, dažniausiai jis vis vien išlieka per lankstus. Pagrindiniai metodai sumažinti vėjo keliamus pastato svyravimus apsiriboja pastato konstrukcijų tvirtinmu arba amortizuojančių slopintuvų naudojimu, kurie stengiasi kompensuoti siūbavimus. Arup inžinierių dėka, bokšto konstrukciją pavyko sutvirtinti nenaudojant jokių papildomų aukščiau išvardintų priemonių. Vietoje jų buvo panaudotas trikampis – tvirčiausia ir stabiliausia figūra gamtoje. Visa išorinė pastato dalis yra iš trikampių sudaryti „griaučiai“, kurie suteikia pastatui standumą.
Nors pastatas ir yra gaubtos formos, vienintelė jo dalis, kurioje panaudtoas gaubtas stiklas, yra pati viršūnė.
Beveik visose pastato patalpose įsikūrusi Swiss Re draudimo kompanija, kurios vardu kartais vadinamas ir visas bokštas.
Viršutiniame, t.y. 40-tame pastato aukšte įsikūręs baras nuomininkams ir jų svečiams, iš kurio atsiveria stulbinanti 360° Londono panorama. 39-ajame aukšte veikia restoranas, o dar vienu aukštu žemiau galima rasti privačius valgomuosius.
Dauguma pastatų turi liftus, gabenančius žmones iki pat viršutinio aukšto. Swiss Re bokštas tuo pasigirti negali, nes 40-ajame aukšte suplanuotas baras, nepaliko liftui vietos. Todėl pagrindinis pastato liftas gabena tik iki 34 aukšto, kuriame, perėjus į šalimais esantį, galima nusigauti iki 39 aukšto. Į barą patenkama marmuriniais laiptais arba neįgaliesiems skirtu liftu.
Trumpai:
Pavadinimas: 30 St Mary Axe (taip pat Swiss Re Tower, The Gherkin)
Vieta: Londonas, D. Britanija
Pastatymo metai: 2004
Architektas: Norman Foster
Šaltiniai: wikipedia, greatbuildings.com
